Ramunei Zaicevienei Vyriausybės rūmai pažįstami tarsi namai. Čia dirbti ji pradėjo dar 1991 metais ir po keleto karjeros vingių vėl darbuojasi Vyriausybės kanceliarijoje – kasdien rūpinasi Ministrės Pirmininkės darbotvarke, užtikrina, kad vieno svarbiausių valstybės asmenų kabinete būtų tvarka, o susitikimai vyktų sklandžiai. Ramunė – ne tik kruopšti valstybės tarnautoja, bet ir trijų dukrų mama, savo pačios darbotvarkėje atrandanti laiko padėti Ukrainai pinant maskuojamuosius tinklus.

Artėjant Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – su Ramune kalbamės apie jos kelią, jai svarbius pokyčius nepriklausomoje Lietuvoje ir tai, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad šioje valstybėje gyventi būtų geriau.

Ramune, papasakokite, kaip pradėjote dirbti Vyriausybės kanceliarijoje prieš 34 metus?

Pradėjau čia dirbti virsmų metais, 1991 m. rugsėjo pabaigoje. Man buvo 18 m., buvau ką tik baigusi mokyklą. Kaip ir visi stojau į universitetą, bet dėl lyčių nelygybės mano įvertinimas buvo pakankamas įstoti tik į neakivaizdines aukštesniosios pakopos studijas, o greta jų buvo reikalaujama dirbti, tad pradėjau ir dirbti, ir studijuoti.

Dabar tai skamba labai neįtikėtinai, bet anuomet dar galiojo tokia tvarka, kad merginoms ir vaikinams surinkus vienodą balų skaičių stojant į aukštąjį ar aukštesnįjį mokslą pirmenybę teikdavo vaikinams. Šiandien džiaugiuosi, kaip toli Lietuva pasistūmėjo lyčių lygybės keliu, kiek daug sričių yra patobulėjusios ir jose nebeliko ano meto neteisybės.

Kokios anuomet buvo Jūsų pareigos tik pradėjus dirbti?

Šiandien tokių pareigų jau nebėra – buvau kurjerė Korespondencijos sektoriuje. Kiekvieną dieną surinkdavau įvairius vokus, ranka sunumeruotus dokumentus ir drauge su vairuotoju juos išvežiodavau po visas ministerijas ir kitas įstaigas. Juk tada nebuvo greitesnio būdo perduoti informaciją: nebuvo interneto, o kompiuteriai – tik pradėti naudoti tam tikrų duomenų registravimui, suvedimui. Buvau tarsi ano meto dokumentų valdymo sistema ir išvežiodavau skubiausius dokumentus (mažesnės skubos būdavo siunčiami paštu).

Vėliau teko eiti įvairias pareigas, padirbėti Užsienio reikalų ministerijoje, draudimo kampanijoje, auginti dukras, kol galiausiai vėl grįžau į Vyriausybės kanceliariją ir šiuo metu esu Ministrės Pirmininkės referentė.

Ką reiškia būti tokio svarbaus asmens padėjėja? Kaip atrodo Jūsų darbo diena? Kur matote didžiausią savo darbo prasmę?

Na, kas rytą atėjusi į darbą paruošiu Ministrės Pirmininkės kabinetą susitikimams, patikrinu, ar netrūksta geriamo vandens, darbo priemonių. Tada seku darbotvarkę, pasirūpinu, kad medžiaga, dokumentai, kurių reikia susitikimams, būtų pateikti laiku, pasitinku svečius, esu atsakinga už asmenų pakvietimą į susitikimus ir kt. Kitaip sakant, esu užnugaris, kuris užtikrina, kad viskas būtų greita, laiku, kad Ministrei Pirmininkei nereikėtų ko nors ieškoti ir pan. Juk premjero darbas yra labai sunkus, todėl užtikrinti, kad šį darbą atliekant nekiltų jokių nesklandumų, viskas būtų patogu – manau, kad tai yra didžiausia mano darbo prasmė.

Ne tik turite tris dukras, dirbate kruopštų darbą, bet ir randate laiko savanorystei. Kada ir kaip pradėjote savanoriauti? Kur savanoriaujate dabar?

Prieš kelis metus dalyvavau Ukrainos karių maskuotei skirtų tinklų pynimo dirbtuvėse, kurias organizavo Vyriausybės kanceliarijos kolegos. Po kurio laiko sugrįžom su dukra, kuri turėjo atlikti tam tikrą socialinę-pilietinę veiklą. Pindamos tinklus ne tik surinkome reikiamas socialines valandas, bet ir toliau kiekvieną penktadienį einame jų pinti.

Prasidėjus karui apėmė baimė, labai norėjosi ką nors daryti, kaip nors padėti. Kai ėmiausi tinklų, tikrai palengvėjo. Tiesa, namuose vakarais kartais gaminu šalmų maskuotes, kas mėnesį remiu pasirinktus pagalbos Ukrainai fondus. Visa tai suteikia vilties, padeda praskaidrinti mintis.

Minėjote, kad pinate tinklus su dukra. Ar prisijungia ir kitos atžalos?

Taip, kiekvieną penktadienį (jei tik nesutrukdo kokios nors aplinkybės) einame pinti trise. Manau, kad tai ne tik geras darbas, kuriuo bent šiek tiek galime padėti puolamai Ukrainai, bet ir puikus mūsų su dukromis laikas kartu. Kiekvieną penktadienį laukiu jų po darbo, einame pavakarieniauti, aplankome kokią nors parodą ir traukiame pinti.

Klausantis Jūsų atrodo, kad kelios minutės, skirtos geriems darbams, gali virsti prasmingu laiku pačiam sau, savo artimiesiems. Ką patartumėte tiems, kurie dvejoja, negali pasirinkti, kur savanoriauti, ką naudingo nuveikti savo laisvu laiku?

Galbūt mylite šunis ir galėtumėte padėti šuniukų prieglaudose, o gal turite kitą mėgstamą veiklą, kurioje galėtų būti naudingos Jūsų rankos? Manau, labai svarbu, kad sritis, kuriai skirsite savo laiką, būtų Jums artima. Nes savanorystė nėra vienkartinis geras darbas – tai tam tikras įsipareigojimas, kurį reikia tęsti, jei iš tiesų norisi būti naudingam.

Pati darote gerus darbus, padedate kitiems. Gal artėjant Vasario 16-ajai įvardytumėte kelis geriausius pokyčius ar sprendimus, kurie buvo priimti Lietuvai esant laisva valstybe?

Pirma mintis: kaip gerai, kad nacionalinio transliuotojo eteryje nebėra reklamos! (juokiasi) Kita šaunanti mintis – dvejus metus trunkančios motinystės atostogos. Anksčiau šis laikotarpis Lietuvoje būdavo trumpesnis, o užsienyje ir šiandien pasitaiko atvejų, kai vos pagimdžiusios moterys turi grįžti į darbą. Todėl laiko, kurį motina gali skirti savo vaikui, jo ugdymui ir vystymuisi, trukmės pailginimas yra vienas prasmingiausių dalykų, įvykusių nepriklausomybės metais.

1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos valstybę atkūrė drąsūs žmonės, pasirinkę laisvę ir prisiėmę atsakomybę už bendrą tautos ateitį. Jų ištikimybė laisvės idėjai tapo pamatu valstybei, kurią kuriame iki šiol. Todėl šiais metais Vyriausybės kanceliarija Lietuvos valstybės atkūrimo dieną kviečia minėti šūkiu „Atkurtai Lietuvai 108: ištikimi laisvei“.  Ši data žymi ne tik Lietuvos pažangą per 108-erius metus, Vyriausybės ir kiekvienos ministerijos indėlį į šią pažangą, svarbius sprendimus bei reikšmingus darbus, bet ir žmonių – kiekvieno iš mūsų – profesinį bei asmeninį įnašą į valstybės gerovę.  Šiandien Lietuvą stiprina kiekvienas, kuris mokosi, dirba, kuria, gydo, moko, saugo, padeda ar tarnauja.

Minėdami 108-ąjį Lietuvos valstybės atkūrimo gimtadienį – brandžios, demokratiškos, atsakingos ir į ateitį žvelgiančios valstybės – nepamirškime, kad kiekvienas savo prasmingu darbu, pagalba bendruomenei, galime stiprinti Lietuvą.

Šaltinis: lrv.lt